Dienoraštis

Šilko kelio miestai

Vos atvykę į Kašgarą tuojau ėmėme planuoti, ką toliau veiksim, mat anksčiau nei planuota nusileidę iš kalnų turėjome dar dvi dienas, kurias savo nuožiūra galėjome praleisti žvalgydamiesi po Kiniją. Mūsų kelione besirūpinantis vietinis kinas Kongas pasiūlė aplankyti dar vieną miestą, kuris žemėlapyje pažymėtas parkandu, o vietiniai vadina Sačša. Pasak mūsų draugo, tai senovinis miestas, kuriame yra daugiau ką žiūrėti nei Kašgare.
(2008-07-30)

Bildėjome iki jo apie keturias valandas. Mieste mums parodė porą mauzoliejų ir senovinius kapus. Ir dar paminklą vietinei karalienei. Ir dar tokią amatininkų gatvę-turgų, kur atvirose dirbtuvėse visokie darbai dirbami ir čia pat parduodami: medžio raižiniai, geležies kaliniai ir visa kita, daroma rankomis. Ir viskas. Mažoka po tokios ilgos kelionės...

Šiuose šilko kelio miestuose nereikia tikėtis pamatyti architektūros ar meno grožybių. Tokių dalykų čia nėra. Įdomiausia čia stebėti žmones ir jų gyvenimo būdą. O kodėl apie šiuos miestus buvo pasakojama kaip apie nuostabaus grožio oazes? Pabandykite mėnesį keliauti dykuma, kur nėra nei augmenijos, nei pakankamai vandens... Po to bet koks miestas su medžiais ir upėmis, verdančiu gyvenimu, įvairiu maistu jums atrodys kaip stebuklas. Išlepintai europiečio akiai dykumų miestai atrodo gana skurdūs. Tačiau būtent savo skurdumu jie ir įdomūs.

Pavyzdžiui, Kašgaro iš molio drėbtas kreivų šleivų sienų senamiestis, į kurį įėjęs patenki į viduramžius – niekas čia neperstatyta ir netvarkyta, visos civilizacijos apraiškos pasilieka anapus molio sienų. Sunku suvokti, kaip žmonės iki šiol gyvena tose molio „kamurkėse“.

Iš Yarkando mus nuvežė į šalies gilumą ir parodė Takla Makano dykumos kraštą. Smėlėta dykuma. Pajodinėjome po ją ant kupranugarių – ši atrakcija patiko visiems.

Gintarė