Dienoraštis

Epizodas apie vyrus

Išeidami iš bazinės stovyklos sudeginome krūvą šiukšlių. Ir dar liko pusė plastikinio butelaičio benzino. Ką su juo daryti? Vyriškajai komandos pusei nekilo klausimų – žinoma, padegti! Ir pačiu efektyviausiu būdu – įmesti į ugnį uždarytą!
(2008-07-28)

Kuras čiupo butelį ir įtupdė į šiukšlių laužą, o tada visi kaip kare išsibėgiojo po apkasus ir ištiesę kaklus spoksojo būsimo sprogimo kryptimi. Spoksojo ilgokai. Sprogimo nebuvo. Liepsnelė atsargiai laižė butelį. Mums jau laikas išeiti, o fejerverkai vis neprasideda. Palikti butelį benzino negražu, o pasiimti nėra kaip... Ką daryti? Kažkas pasiūlė į butelį svaidyti akmenis ir taip jį išmušti iš laužo. Arba mėtyti į ugnį maišelius su vandeniu ir taip užgesinti...

Pagaliau po kokių 20 minučių žvalgyba iš apkasų pranešė, kad butelis iššovė kamštį ir benzinas išbėgo. Vadinasi, „bum“ jau nebus, galima prisiartinti ir baigti šiukšlių laužą kūrenimą.

Vyriškąją komandos pusę dar labai erzina vietinių važiavimo maniera. Keliai čia geri. Karakorumo kelias, kuriuo leidomės, tiesiog puikus, tačiau vietiniai važiuoja lėtai – apie 60 km/h.

Važiuodami mikroautobusiuku iš kalnų ir kitą dieną į Yarkandą vyrai nuolat aptarinėjo važiavimo greitį. Kas nors spokso vairuotojui per petį į spidometrą ir raportuoja likusiems, kokiu greičiu šiuo momentu judame. Tada mašinoje pasigirsta dejonės, kad taip mes per amžius nepasieksime kelionės tikslo. Na kaip galima nelėkti 100 km/h? Toks lėtas važiavimas – tikra kančia lietuviams.

Galiausiai neapsikentę pasiteiravo, kodėl čia toks keistas greitis. Kongas mums paaiškino, kad greitis keliuose taip labai apribotas dėl olimpinių žaidynių... Čia daug keistų sprendimų dėl olimpinių yra...

Gintarė