Dienoraštis

„Zigmantų taurės“ maratono pradžia

Šį puikų rytą leidomės žemyn karvių taku Tugenmansu upės slėniu. Pakeliui radome įdomių gamtos sukurtų akmens skulptūrų. Ir šiaip akmenukų, kuriuos rinkome į kišenes. O ką daugiau iš kalnų pasiimti atminimui? Sniego į kišenę nesusidėsi...
(2008-07-22)

Visą kelią ekspedicijos medikė ir geologė Irma konsultavo dėl akmenų vardų, prigimties ir vertingumo. Nusileidus iš baltai pilko ledynų peizažo visi akmenėlių atspalviai puikiai matyti. Irma teigia, kad grįžus į Lietuvą jie kažkaip išblunka. Bet aš manau, kad ne akmenėliai išblunka, o akys atbunka nuo spalvų gausos ir nebemato tokių detalių.

Taip bebėgdami slėniu žemyn iš žiemos per dieną atsidūrėme vasaroje – kalnus supančioje pusdykumėje. Ėjome toliau palei kalnus. Iš stepės mus stebėjo pasieniečių visureigis. Tačiau mes ėjome aukščiau jų pusdykume, kurios reljefas tai kyla aukštyn, tai staigiai leidžiasi žemyn. Tokia vieta važiuoti visureigiu būtų sunku, o pabėgėti iki mūsų pasieniečiai ko gero patingėjo, tad be jokių problemų ėjome toliau.

Taip atėjo vakaras, o mes vis dar ėjome. Paaiškėjo, kad kalnuose vaikščioti mokame, o štai pusdykumėse – nelabai. Kai jau norėjosi stoti nakvynei, aplink vandens nebuvo nė kvapo – vis dėl to pusdykumė. Dar kelias valandas kilome aukštyn ieškodami vandens išdžiūvusioje upės vagoje. Visa laimė, kad diena turi pabaigą, nes atrodė, kad niekada nesustosim.

Vado teigimu šiandien nusileidome 1 km, pakilome 800 m., nuėjome apie 25 km

Gintarė

Aukštis: 3982 m