Dienoraštis

Krentančios katės

Vėl nakvojome ant ledyno, tik šįkart visai šalia daugybės šlamančių upelių, kurių nuolatinis čiurlenimas priminė sugedusio WC bakelio garsą. Naktį prasidėjo audra su žaibais ir perkūnija, tad vėl teko iš palapines mėtyti visus geležinius daiktus. Kai apie 7 val. ryto vadas pradėjo visus kviesti košės, keltis nebuvo didelio noro. Be to, snigo ir per rūką nesimatė net artimiausių kalnų.
(2008-07-20)

Vos kiek pragiedrėjus greitai susikrovėme kuprines, pasidabinome visa alpinistine įranga ir patraukėme link perėjos „70 metų MAI“, kurios aukštis 5140 m.

Iš pradžių visi pasikeisdami mynėme pėdas, nes sniego vietomis buvo iki juosmens. Vėliau sniego šlaitas virto stačia ledo siena. Kabinti virves ant sienos, kurios aukštis prilygsta 60 aukštų pastatui, spaudžiant šaltukui ir sningant nėra pats paprasčiausiais ir linksmiausias darbas, bet su juo puikiai susitvarkė Donatas su Juru. Kur kas sunkiau buvo tomis virvėmis lipti – sunkių kuprinių diržai veržia pečius, apraišai spaudžia krūtinę ir neleidžia kvėpti, „katės“ (specialūs metaliniai nagai tvirtinami prie batų padų tam, kad kopikas eidamas ledu neslidinėtų) slidinėja ledu nerasdamos kur užsikabinti... Jausmas toks, lyg darytum prisitraukimus su dujokauke ant galvos – po poros minučių pradedi dusti, o širdis rodos tuoj išlėks iš krūtinės. Tokiomis sąlygomis neatlaiko net įranga – vidurį sienos viena mano „katė“ atsilaisvino ir nukrito. Laimei, ją rado Šarūnas, kuris ir pats kybodamas ant virvės „kates“ taisėsi net du kartus...

Perėjos viršų visi dalyviai pasiekė apie 19 val. - pervargę, nevalgę, sušalę, bet laimingi. Perėjos ture radome raštelį rašytą prieš kelis metus rusų grupės, kurie buvo pirmieji ir vieninteliai žmonės ant šios perėjos.

Akmenų nuobirynu nusileidę nuo perėjos įkūrėme stovyklą. Viskas drėgna – nuo batų iki miegmaišių, stipriai sninga ir pusto, todėl tolimesni ekspedicijos planai priklausys nuo oro sąlygų.

Štai tokios vasaros Kunlune!

Saulius

Aukštis: 5025 m