Dienoraštis

"Mylinčių žmonų" perėja

Sunkiausi žygyje rytai – kai tau reikia budėti. Šįryt mes su Irma kėlėmės anksčiau už visus ir visai komandai virėme košę. Darbas atsakingas, nes šiandien lipame į dar vieną perėją. Prastai pavalgius grupė į perėją vis tiek užlips, bet va budinčiųjų tai nemylės.
(2008-07-18)

Nežinau, kaip ta košė gavosi, bet į perėją „užropojom“ gana greitai. Tiesa, klampus sniegas kopimą apsunkino – teko „minti pėdas“. Minti pėdas sunkiausia pirmąjam, tad iš pradžių mynėme pakaitomis, bet vėliau entuziazmo pilnas Saulius vienas padarė didžiąją darbo dalį ir sėkmingai nuklampojo iki perėjos.

Nors perėja dar niekieno nebuvo pereita, bet jau iš anksto žinojom, kad užlipti - paprastoji dalis. Daug sudėtingiau nusileisti. Ant perėjos vadas nusprendė pietauti. Ir ne šiaip sau kasdieniškai graužti lašinius, o virti sriubą! O aš vis dar budžiu! Na jau ne! Ant perėjos primusų kaist aš tikrai nenoriu, tad apsimečiau didvyriu ir išėjau su Donatu žvalgyti nusileidimo kelio. Išbraidžioję šlaitus ir apžiūrėję plyšius sugrįžome, o sriuba jau buvo pati išsivirusi, tad beliko tik ją suvalgyti. Mmm kokia skani sriubytė gavosi!

Pietaujant užvirė diskusija, kaip gi pavadinti šią perėją? Broliai Zigmantai labai norėjo pavadinti perėją "Mylinčių žmonų" vardu. Deja, didžioji grupės dalis dar tų mylinčių žmonų neturi, todėl šis pasiūlymas didelio pritarimo nesulaukė. Pasipylė įvairiausi kvailiausi pasiūlymai, užvirė diskusijos... Diskusijos tęsiasi iki šiol ir nei mylinčios žmonos, nei visi kiti nevykėliai savo pavadinimo perėjos kol kas neturi.

Nebuvo laiko ilgai diskutuoti, nes laukė ilgas ir sudėtingas nusileidimas. Perėjos aukštis – 5399 m, o apačioje mūsų laukianti žaliuojanti žolytė, kurioje numatyta nakvynė, tik 4700 m aukštyje... Netikėjau, kad mes dar šiandien ją pasieksim. Iš viršaus atrodė, kad nusileidimui užteks vos kelių įtvirtintų virvių, tačiau „pakabinome“ net septynias. Šlaitai nebuvo labai statūs, tačiau problemų sukėlė gilios sniego pusnys, kurios paslėpė plyšius ir neleido patikimai pritvirtinti virvių. Kabindamas trečiąją virvę nerasdamas kaip prisitvirtinti Donatas „nuskaldė“ pusę ledinio šlaito. Ketvirtos virvės apačioje pagaliau radau kieto ledo, į kurį tvirtai prisukau keletą ledsriegių. Štai ir Donatas leidžiasi ir atsineša dar vieną virvę. Iškilo jam klausimas:

- O čia kažkodėl plyšys?

- Jo, plyšys, - atsakiau. - Bet kažkoks nežymus, aš į jį net neįklimpau – eik drąsiai.

Sulig šiais žodžiais ir dingo Doncė po sniegu. Plyšys pasirodė ne toks jau mažas, o mūsų nusileidimo virvė pasirodo buvo gerai įtvirtinta. Donatas plyšyje pakibo ant virvės. Nespėjau nė užlipti iki plyšio, o Doncė jau pats savo jėgomis iš jo išsikabarojo. Pasisekė mums! Pasisekė, kad į plyšį įkrito Donatas, nes įkritus kokiai panelei mes dar ilgai būtume ją iš plyšio traukę...

Pakabinę dar tris nusileidimo virvs pasiekėme perėjos apačią. Jau „susigrojusi“ komanda sėkmingai nusileido, o savo pareigas puikiai įvaldęs Kuras be jokių „kuriozų“ nukabino visas virves. „Pradiulferiavę“ beveik 400 m perėjos apačią pasiekėme tik 8 val. vakaro. Nuo pat pietų taip viliojusi žolytė dabar atrodė ranka pasiekiama. Iš paskutiniųjų jėgų betemstant pasiekėme žaliuojančias pievas.

Gerai, kad mano budėjimas jau per pietus baigėsi. Vakarienę per lietų jau virė vargšai Šarukas ir Doncė.

Juras

Aukštis: 4717 m

Oras: debesuota su lietumi