Dienoraštis

Pirmosios perėjos link

Šeštadienio vakarą visi stebėjome debesis. Iš kairės artinosi triukšmingai griaudėjantis debesis, o iš dešinės slinko ne ką šviesesnis, bet tylus. O mes sėdėjome viduryje. Spėliojome, gal abu praslinks mūsų nekliudę, bet kur tau. Abu nusitaikė į mūsų palapines ir susidūrė virš mūsų galvų. Snigo. Ryte palapinės atrodė kaip iglu.
(2008-07-13)

Sekmadienį, nusivylę tokiomis oro permainomis, susipakavome daiktus bei palapines ir pradėjome žygį link pirmos mūsų perėjos.

Pirmos dienos pusės pagrindinis nuotykis buvo kėlimasis per kunkuliuojančią upę. Kai prieš porą dienų žvalgėme kelią, upė buvo gana nesunkiai peršokuojama akmenimis. Tačiau šiandien po audros ji buvo gerokai patvinus, srovė kunkuliavo ir rideno akmenis. Juras rado nejaukiai atrodančią, tačiau įmanomą peršokti vietą. Ir tapo šiandienos Gintarės ir Irmos herojumi, nes peršokdino ir jų kuprines. Su jomis merginos tikrai būtų nugarmėjusios vandenin.

Pietauti stojome pievos pakraštyje. Irma, kuri yra ne tik medikė, bet ir geologė, puolė lakstyti po pievą nuo vienos duobės prie kitos. Kai jau visas apžiūrėjo, papasakojo mums, kad čia vyksta karstiniai reiškiniai. Tirpiosios uolienos išplaunamos, todėl susiformuoja požeminės tuštumos, tada viršutinis žemės sluoksnis įgriūva ir štai jums smegduobė (kaip Biržų bei Pasvalio rajonuose).

Po pietų kilome baisingais akmenų nuobirynais ir ėjimas tapo labai sunkus. Tarp akmenų ir sustojome nakvynei. Net vandens teko po akmenų sąvartomis ieškoti.