Dienoraštis

Pagaliau mes jau kalnuose!

Ketvirtadienis – pirmoji mūsų nakvynė kalnuose! Nepaisant to, kad ji 3’500 m aukštyje, ryte atsibudome žvalūs ir pailsėję. Todėl nedelsdami pavalgėme, sukrovėme savo sunkiąsias kuprines ant asilų ir su visu karavanu pajudėjome link vietos, kurią numatėme būsimai stovyklai.
(2008-07-10)

Kelionė prasidėjo su nuotykiais: šokdama per kalnų upę, Irma paslydo ir įkrito į vandenį. Šį kartą ji atsipirko tik sušlapusiais drabužiais ir lengvais nubrozdinimais.

Beeidami pirmą kartą pamatėme viršūnę 6’849, iškilusią virš kitų šalimais esančių kalnų. Viršūnė atrodo įspūdingai: stati, iš visų pusių apsaugota galingais ledo karnizais, galinčiais sukelti sniego lavinas. Nors regione yra aukštesnių viršūnių, viršūnės 6’849 masyvas jas užstoja, be to pati viršūnė išlieka aukščiausiu neįliptu šio regiono kalnu.

Po 4 valandų ėjimo pasiekėme 4’444 m aukštį, kur įkūrėme savo bazinę stovyklą. Čia praleisime 3 paras. Širdingai padėkojome ir atsisveikinome su asilų varovais - be jų per dieną niekaip nebūtume įveikę kilometro peraukštėjimo. Juk mums dar reikia prisitaikyti prie aukščio, deguonies čia net 40 procentų mažiau nei Lietuvoje. Todėl šios dienos ėjimas mums buvo labai sunkus, o vietiniai bėgioja su cigaretėmis dantyse.

Vakarop mus pradėjo stipriau veikti aukštis - be padažnėjusio pulso ir bendros „nesveikatos“ kai kuriems grupės dalyviams dar prisidėjo įkyrus galvos skausmas. Aukščio poveikis pasireiškė ir savotiškais nesusipratimais. Pavyzdžiui, vakare sūdydami košę vakarienei, budintieji niekaip negalėjo rasti druskos. Galiausiai jau visa komanda jos visur ieškojo, spėliojo ar vėjas jos nenupūtė. Taip ir neradę druskos suvalgėme nesūdytą košę. Donatas išpilstė arbatą ir paaiškėjo, kad druska atsidūrusi joje. Tik tada Vytenis prisiminė, kad supylė druską į cukraus indą!!!

Atrodo, kad šiame žygyje, skaudės ne tik galvas nuo aukščio, bet ir plaučius nuo juoko.